literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Iš ciklo „Sindromai“

2020 m. Nr. 7

Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį

Aš augau tikroj velnidėj – man sekdavo
pasakas apie mirtinai velnių nušokdintą
mergelę, apie mergelę, kuri, užmynusi ant
kavalieriaus bato, pajuto ten tuščią vietą.
Močiutė pasakojo, kad vienas gimtinės
namas buvo pastatytas ant raganų kaulų,
naktim ten kaukdavo, šiurpiai kvatodavo,
gesdavo šviesos ir duždavo indai – tas namas
iki dabar užkaltas. Jos kaimynė mačiusi kipšą
vidury laukų sukantį tekėlą, paskui radusi
storą juodą gumbuotą pirštą. Kai dieną
nusikalsdavau, naktį laukdavau velnių
svitos – pirmoji egzistencinė baimė, ir iki šiol
baisiausias mano matytas filmas yra „Egzorcistas“,
iš esmės pasakojantis apie visišką žmogaus bejėgystę,
apie atšiaurią galią, kuri bet kada gali Tave sukeistint.
Kai daug vėliau likdavau viena su sūnum, iki
silpnumo bijodavau nakties – krebždesių, trečios
valandos, žvėries skaičiaus, lubų šešėlių, bijodavau,
kad žvėris jau ateina manęs, ateina manęs užvaldyti.
Kai susirgau obsesiniu sutrikimu, mano mintys tapo
velnio mintim. Aš žiūrėdavau į peilį ir galvodavau,
kad šiaip jau galiu visus užbadyt. Bijojau, kad velnias
privers mane apsigėdint sociume – per konferenciją nusimaut
kelnes, pradėt nenumaldomai žvengti, galvojau, kas, jei
velnias privers mane nuskriaust savo vaiką. Neuroleptikai
padėjo ištremti kipšus į šeštą pragaro ratą. Bet vis dar bijau.
Vis dar labai bijau. Savęs ir tuščiabačių šokėjų.

 

 

Apatija (rankos svoris)

Niekada negalvojau, kad šitiek sverti gali žmogaus ranka.
Betgi nesu mačius keliančios revolverį, besitelkiančios
išdavystės antausiui. Nesu regėjus beriančios žemes ant trimečio berniuko
karsto, glamonėjančios nemylimą, neišvydau rašančios
paskutinį laišką, laikančios kitą, išeinančio, ranką. Todėl, sako,
neturiu teisės šitiek sunkio sutelkti savo alkūnkauliuose ir
stipinkauliuose, sako, neturiu teisės laikyti riešakaulių nejudrių.
Žinau, kad privalu judinti šitas rankas dėl tų, prikaustytų lovose,
išmuštų pigmentinėmis dėmėmis, viską praradusių,
dėl tų, kurių galūnes nunešė šrapneliai, kurių rankos dabar priklauso amžinai
ekosistemai. Išdrikus, per lovos kraštą, ant apspurusios paklodės, nepaisant
visų pabarimų, įtikinėjimų, ultimatumų, negaliu paglostyti savo vaiko galvos –
ranka apsunksta, nes, man regis, vos paliesiu – ant jo irgi ims byrėti žemės.
Kariauju įvairiais juodo pavidalais, kraujui nesutekant į dešimt mažų pirštelių,
bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo ranką, pasauli,
trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio.

 

Apie kojas

Matyt, įlipau į pasaulį ne ta koja –
iki šiol nežinau, kuri koja
buvo teisinga, iki šiol nežinau,
ar apskritai būna teisingų kojų –
ką aš žinau ką aš žinau ką aš
žinau – kažkaip tampama
moterim nusvirusiais lūpų
kampučiais, šarpėjaus veidu,
moterim su akyse užgesusiais
dagčiais, su neveikiančiais
vidiniais termometrais, drungna
moterim, kurią jau greitai Dievas
išspjaus iš savo burnos, moterim,
iš kurios terbos krenta vienatvės –
kažkaip tampama liūniaveide moterim –
laume, palikusia gentį, seserim, pardavusia
juozapus, plaukuose įsipynusiom liūdesio
lūgnėm, moterim, kuri rašo apie juoduosius
amžius tamsiąsias naktis ir negimsiančias dukreles – – –
tai, ką žinau, tai, ką žinau, tai, ką žinau –
nežinau, kuria koja reikės iš pasaulio išlipti.

 

XS

Nieko negali, tik ramiai gulėti,
tik dusti, kai po burną
ropinėja dulkės, nemeilės erkutės
Tavo pataluose. Nemieganaktėmis
suspausdavai akių obuolius, iki
skausmo, iki žiežirbų – nepaveldėsi
Karalystės, neišlaisvinamoji;
naktiniai kojų augimo skausmai,
tu nori jas nusipjauti, nurėžti
savo brendimo plaukus, sapnuoji
mėsą mėsą mėsą, sapnuoji, kad
preparuoji milžiniškas moteris,
jų kepenis saugo riebalų vartai,
pabundi, marškinaičiai apgula
Tavo krūtis, per daug, per daug
atominės masės, nekontroliuojamos
masės, papilvę spaudžia Tavo
motina Tavo sesuo Tavo senelė –
jų kaulėti klubai
jų paukštiški kąsniai
jų permatomos fotografijos
jų S dydžio gyvenimai, o
Tu – negraži, Tu stora,
tačiau miela mergaitė.
Dienomis stebeilydavaisi
į save stikluose, nesibaigianti
veidrodžio stadija, tik
Tu buvai teisėjas kūno procese,
Tu re-presavai savo liemenį,
Tu ištrėmei savo rankas,
Tu nubaudei savo šlaunis be apeliacijos
galimybės – skaldei, skaldei
ląsteles, kad valdytum pasaulį –
šiandien aš nealkana
skauda galvą
prisikirtau mokykloj.
Tyras džiaugsmas yra nykti:
moterystė traukiasi atatupsta,
ji atšaukia savo kraują,
tai didžiausias Tavo laimėjimas,
tai tikrasis būties veganiškumas,
Negimusioji, geležies nepakanka pakaustyti
Tavo buvimui, kokia įstabi ta
nesvarumo būsena, Tu plauki,
plauki virš jų
kaulėtų klubų,
paukštiškų kąsnių,
mergaitė, kuriai įžiūrėti
nuotraukose reikia lupos,
mergaitė su XS dydžio gyvenimu.
Dūsti, nes burną užkimšo zondas,
pririšo, kad jo neišsitrauktum, į Tave srūva
skysta mirtis, kuri palaiko
gyvybę, spjauni spjauni springsti,
šešiasdešimt svarų pergalės –
motina sesuo senelė
pavydžios kalės.

 

Veidrodėlio

Veidrodėli veidrodėli –
man trisdešimt ketveri.
Vieną kartą gimdžiau,
trejus metus iš mano krūtų
sunkėsi pienas,
kūnas traukėsi ir plėtėsi
keliolika sykių.
Negėriau pakankamai vandens,
nemiegojau aštuonių valandų,
naktimis rašiau poeziją.
Veidrodėli veidrodėli –
man trisdešimt ketveri ir aš
turiu naują obsesiją:
didinuosi kiekvieną nuotrauką
ir stebiu rūpesčio raukšlę kaktoje,
žąsų žnybes paakiuose,
nusvirusius lūpų kampučius,
užkritusius akių vokus.
Veidrodėli veidrodėli –
po šešerių metų būsiu
nugyvenusi pusę potencialaus
gyvenimo – žinai, koks jausmas?
Jausmas, tarsi tave mazgotų užsistovėjusiais
vandenimis – – – tos mergaitės 2003
gimimo tos mergaitės neturi raukšlių
tos mergaitės neturi celiulito
jų makštys stangresnės
jų krūtys be strijų
jų juokas lengvesnis
jų gyvenimai proporcingesni – – –
O aš tesu senstanti
moteris, beprotiškai bijanti
prarasti vyrų žvilgsnius,
žvilgsnius, kas kartą steigiančius,
bijanti
savo negrožio
suvytusių rankų
akių glaukomos
kaktos žemėlapių
išplerusio pilvo
senatvinio marazmo
pražilusio dangaus
viso buvimo nekrozės.
Veidrodėli veidrodėli –
kas vis dar?.. Kas –

 

Geležinės mergelės

Aš būsiu geležinė mergelė,
o tu būk kaulinis senis.
Tik Tavo kaulų giesmės
gali nudėvėti mano kurpes,
tik Tavo pirštų falangom
nubarstyta miško paklotė –
trys keliai, įrėžti mano
gyslų mėlynume –
aš ateinu, mylimasis,
dar neišeikvok pelenų –
jais barstysime savo išnaras,
aš ateinu, mylimasis,
supinti erškėčiai – atnešiu vainiką
Tavo stacijom,
mylimasis, palauk,
šita upė krauju teka,
ana upė pienu srūva,
aš išsimaudysiu Tavo
nukraujavime, aš
nukraujuosiu į Tavo
pieną – apvaisinsiu
geležines įsčias
mudviejų sopuliais –
sėkla ir kraujas
sėkla ir kraujas
odoje, gleivėse, lūpose,
odoje, gleivėse, lūpose,
mes esam, mylimasis,
mes esam, mylimasis,
net jei likom vieni
geležis ir kaulai,
Valpurgijos naktį
nuliešiu Tavo kremzles,
nuliešiu Tavo košmarus,
ir mūsų devynios
gyvybės bus saugios
adatos smaigalyje –
nes pasaulyje
daugiau nieko nėra –
tik sėkla ir kraujas,
sėkla ir kraujas,
gyvybės potencija,
negyvybės potencija,
man skauda, mylimasis,
man gera, mylimasis.

Lina Buividavičiūtė. Du lagaminai ilgesio sniego

2024 m. Nr. 3 / Ruošiuosi išvykti. Sukrauti du lagaminai sniego – vadovaujuosi Tavo instrukcijomis – šiam tekstui, gyvenimui. Nes tai – metafora, „kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka…

Lina Buividavičiūtė. Intertekstai. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10 / Vaikystėje kaimynų pudelis nunešė mano
Mylimiausią žaislą – sovietinio štampo

Lina Buividavičiūtė. Be tilto per bedugnę

2023 m. Nr. 2 / Eglė Frank. Mirę irgi šoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12 / Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Beata Kazlauskaitė. Terapiniai keliai per tamsiuosius moters amžius

2022 m. Nr. 2 / Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.